Dar
neseniai gavau
Daugybę
rožių Londone...
Ne,
nuo mylimojo,
O nuo
savo mokinės,
Kuri
labai toli,
O
taip dar noriu paminėti
Ir
tavo vardą po mirties…
Nereikia
milijono rožių,
Noriu
vienos vilties,
Kad
neužgestų žodis, –
Poezijos
kalba – naktis…
Tas
sveikina,
Kas
myli iš tyros širdies,
Todėl
ir dainos,
Pritariant
gitarai,
Yra
tylios
Mėnulio
pilnaty...
Muzikanto
grožis – melodija,
Dažnai
ir netektis,
Taip
verkia stygos,
Kai
nuvysta rožės,
Raudonos,
mylinčios,
Bet
jau nutolusios nuo atminties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą