Ant
tos pačios žievės
Tiek
daugel visko pamatysi,
Jo
prigimtį ir dabartį
Iki
pačios šerdies išvysi,
Samana
– tik priedanga
Ir
jinai auga, žydi,
Pasėja
savo sėklą
Ir
ant medžio kito…
Visus,
bežiūrinčius į žemę,
Stebina
įvairovė,
Tada
ir kuriame
Iš
savo patirties
Danguje
rojų…
Oi,
nepasieksiu niekada
Tokių
aukštybių,
Svaigus
vien žemės rankų
Kiekvienos
dienos prisilietimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą