Pakilęs
vėjas
Drebina
lapus, –
Dar –
ne ruduo,
Tik
žali vis krenta,
Jie –
ne medžio vaikai,
Ne
grūdas,
Kuris
vėl išdygsta,
Kai
ateina laikas…
Drebulėlė
šlama,
Klevas
ant šakų juos laiko,
Kad
gautų saulės
Ir
gerumo gurkšnį
Iš
dangaus sugertų…
Susigrumia
du debesys –
Perskrodžia
žaidas,
Vėtra
nulaužia šaką,
Net
ir visą medį
Rauna
nuo šaknų,
Liga
paguldo…
Nėra
lygybės
Tarp
žemės ir dangaus,
Žemė
– dangaus dalis, –
O mes
– tik lapai,
Kuriuos
gyvybės medis laiko,
Drebame
per audrą,
Perkūniją
ir žaibą,
Ne
tiktai dėl savęs,
Bet
ir kiekvieno vaiko…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą