Nuo aukštų kalnų

Dangau, dėkočiau,

Kad vis galėčiau

Į tave žiūrėti

Ir nebijočiau skausmo,

Sutikti net ir mirtį

Be sunkių atodūsių,

Gilių raudų,

Norėčiau žiburiu pavirsti

Ar šviesti žemei

Nuo aukštų kalnų…

Kad vis norėčiau

Dainoje prisiminti

Ir joje pamilti

Romantiškas gaidas,

Laukti ir meilės

Amžinos;

Prie lūpų rožės žiedą glausti,

Nejausti jos spyglių,

Deginančios gėdos...

Kai pabučiuosi, prisiglausi,

Nuleisiu ant akių

Raudoną šydą,

Per naktį lauksiu

Prie karklų tvoros

Tavęs, jaunyste...

O, dangau.