Pro rūką ir miglas

Gražiausios – pievos,

Kai rudenėjant kyla

Nuo jų palšas rūkas,

Uždengia ir kelius,

Atolo pradalgėse nugula,

Apipurškia balčiau

Pienių pūkus…

Gražiausios gėlės – paskutinės,

Jos žydi ligi pat šalnų,

Nors neryškus žiedelis rudeninis,

Mažiau kvapnus,

Pažvelgia į dangaus mėlynę,

Sutampame abu…

Gražiausias – ežeras,

Kada vėjas vakarais nutyla,

Matai ir žuveles,

Į paviršių kylančias,

Uodus pagaunančias,

Mažus mašaliukus,

O saulei leidžiantis – taip mirga,

Puikuojasi žvynais,

Kaip mūsų apdarai sesučių,

Pargrįžtančiomis iš linų

Nubalintų laukų…

Gražiausios naktys – pabaigoje rugpjūčio,

Kai skrenda meteorų lietūs,

Rugsėjis lygina geltų smilgų stiebus,

Upių pakrantėse

Meldai su nendrėmis šnibždasi,

Prisipažįsta meilėje,

Nors tokia vėlyva…

Oi, tegu dar neskuba ruduo

Pas mus.