Nieko gero, nieko blogo

Kurgi dingsi, biednas žmogau,

Jeigu dangus – tavo stogas,

Nuo lietaus nepasislėpsi,

Dar sniegu tave apdrėbtų…

Lįsiu į klevų pavėsį,

Nuo jų lapų – tokia vėsa,

Raudonuoja rudenėjant,

Visomis spalvom žėrėjo,

Kol nupurto šaltas vėjas…

Klevas galvą palingavo,

Atsidusęs atsigavo,

Priglaudė ir po šaka,

Vieno lapo būt gana…

Gera buvo su klevu,

Tėvas sulą leisdavo,

Dabar kieme – du klevai,

Nežinau, kur mūs vaikai…

Ne iš gero ta gadynė,

Jei išskridę iš tėvynės,

O dangus – viena pastogė,

Nieko gero, nieko blogo…