Dviejų medžių pavėsyje

Ir šiandien sėdim dviese,

Ieva nužydėjo,

Uogos juodos krenta,

Žilvičio kasos pailgėjusios

Per visą sieksnį

Nardo vandeny…

Aš nežinau, ką jis jaučia,

Kokia upės srovė,

Jis – vyras,

Aš – moteris,

Skirtingos mintys,

Žiūrim į vandenį

Ir nudelbiame žemyn akis,

Kur upių žiotys susisiekia, –

Ten – du krantai,

O ta pati srovė…

Žilviti, kalbink ievą,

Nors vieną žodį pasakyk,

Abiems ir atsivers širdis,

Sujungsim ir mintis…

Aš dabar tyliu,

Klausau tavo širdies

Ir tu sekundę patylėk.