Vieniši

Danutė Ruseckaja

Žmonės eina ir važiuoja,

Seka žvėrių jau pramintais keliais,

Iš daugelio takelių susibėga

Į platų vieškelį dažnai…

Nerasi to, vienintelio, kuris atbėga,

Į glėbį glaustume visus linksmai,

Bet per žingsnį sustoji,

O tuo pačiu takeliu ėjusius,

Į platų kelią

Per audringus debesis

Apkabini,

Pasaulis ir nutolsta,

Mes liekame vieni,

O kiti eina, skrenda, plaukia

Padebesiais

Ir lieka vieniši.