Išlukštenta varpa

Augalas minta iš žemės

Naujomis šaknimis,

Per stiebą ir gyvybę kelia,

Kai susikaupia jėgos,

Išsiskleidžia saulėje

Ir žydi tylomis…

Kelias dienas vėjas kedena,

Bitės pasiima,

Kas joms brangiausia,

Ir nešasi į avilį,

Nubyra vėl žiedadulkės į žemę,

Nors niekada ir nesudygs…

Išsiaugina sėjai želmuo varpą,

Viršūnė jos – visai tuščia,

Tuščia ir apačioje,

Tik vidurys jos – auksas,

Prinokęs grūdas prašosi

Į žemę, duonos kepalą,

Kaip subrandintos mintys

Visų galvose…

Tuščias iškūlę išmetame,

Nusijoję vėjuje,

Gyvendami lukštename,

Pasėjame tik auksines,

Dangaus mums skirto laiko

Baigtyje.