Bernardinų bažnyčioje
Viktorui
Savus
užauginau
Drauge
su mokiniais,
Dabar
atrodo,
Kad
turiu vaikų – daugybę...
Ne
pareiga,
Ne
pašaukimas,
Tik
paprastas žmogaus,
Pajutusio
palaimą,
Kad
šalia – toks pats,
Gal
tik kitu laiku užgimęs…
Motina
– viena,
O
draugai – atrama,
Gyvename
pasaulyje
Ir
žinome – ne vienas.
Keliuosi
rytą,
Pasveikinu
tave,
Paduodu
ranką dangui, –
Tu –
ne vienišas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą