Visada kelyje

Dažnokai ašarą nušluostau,

Kai grįžtu į vaikystę,-

Ji buvo kiek skurdi,-

Bet dar turėjau tėtį, mamą,

Savo gimtąją pastogę,

Kur tilpome visi.

Niekas tada nevarė -

Per pievas brisdavau pati

Ir pati gerdavau

Upelio srovę,

Linkėjo laimės

Paukščiai skrisdami.

Praeidama pro kryžių,

Sustodavau ties kryžkele

Ir kelią vėl pasirinkau pati.

Oi, į daug žaibų, griaustinių

Turėdavau įsiklausyti,

Kad nepasiklysčiau,-

Kokia diena, tokia naktis...

Paduok man ranką,-

Dabar esu kely.

Ačiū Silvestrai už foto