Šarkos

Mažytės šarkos

Susuka aukštai lizdus

Tik iš sausuolių stagarų

Ir surenka, pakloja

Net savo vaikams,

Ką numeta kiti,-

Dar popierių nublizgintą,

Tai plunksną nebereikalingą

Ir suneša į karklą -

Patį nuolankiausią medį,

Kurį tik vėjas supa,

Bet žydintį ir skelbiantį

Visiems pavasarį...

Pažiūri nedėkingos akys

Ir sako:

- Ji - vagilė,

Sukrovė lizdą

Manęs nesiklaususi...

---

Galbūt jam gaila šakalio?