Žodžių medus

Nejučia ir šie metai praeina,

Kaip ir visas gyvenimas bėga:

Nejučia, paskuba,

Tartum ritinu akmenį,

Kaip Sizifas – per jėgą,

Rieda smulkmės žemyn paslapčia…

Vaikai seka ir renka

Trupinius nubyrėjusius,

Vis džiugu kažkuriam,

Kad nekrenta ant dangčio

Birus žemės smėlis,

Juk negrįžčiau atgal,
Neprisėsčiau ant šalto akmens…

Nepakalbinčiau ir nepriglausčiau,

Nepažaistume kamuoliu

Su mažaisiais sykiu

Ir tada toks saldus

Pasidaro man žemiškas vaisius,

Meilėje tirpstantis žodžių medus.