Laptevų tremties atgarsiai

Lietuvio kelias

Daug sykių žemintas

Didžiūnų, svetimųjų,

Priverstas kalbėti

Ne gimta kalba,

Savo raštu rašyti

Ilgą laiką buvo uždrausta,

Sušaudyta ne tik milinė,

Namuose austa,

Bet ir širdis –

Sena, jauna, maža…

Jei nepakluso okupantui,

Be kaltės kaltus ištrėmė

Į Sibiro gilumas šaltas,

Blogiau nei gyvulius,

Be šiltų rūbų, apavo,

Naktimis nepasiruošusius

Kelionei NKVD kėlė,

Kas mirė ir nuo bado,

Nepasiekę Laptevų

Ar į kitas vietas.

Pavertė vergais,

Kad kirstų taigą,

Plukdytų sielius,

Surišę karnomis,

Žemės amžiname įšalę

Palaidojo tik mirusius,

Negiliame kape...

Gyviems liepė atsisakyti

Ir savo tikėjimo,

O kryželius pastatė artimieji,

Tokio pat likimo broliai,

Jų sesės iki šiolei

Gieda jiems raudas…

Tik nesakykite, jaunime,

Kad nežinojote istorijos,

Mokykloje per išvykas

Dainavom tremtinių dainas,

Bet viešumoje drauge tylėjome,

Sušaudytos paliko sielos

Iki pat kraujo žaizdos

Vis kasdien atsiveria,

Dar dreba balsas kalbantiems

Už tremtinius maldas...

Rašau nutilus vėjui,

Naktis už lango

Te supras.