Senovėj
pasakose
Arba
dainose
Nuotoliai
buvo minimi:
Už
aukštų kalnelių,
Tamsių
girių,
Tūkstančio
žingsnelių
Arba
šimto mylių…
Keliaudavo
žirgais,
Pakaustytais
aukso pasagėlėmis,
Dar
pasidžiaugdavo tymo balnais,
Sesučių
austais rankšluostėliais,
Tokius
visi svajonėse turėjo…
Surinkome
jau metraščius,
Žirgai
– tik „stainiose“,
Kartais
paminimi vis atsargiau,
Šie
žodžiai tampa svetimi,
Iš
lenkiškų kupiūrų...
Dabar
lėktuvai dangų skrodžia,
Nusitiesia
iš jų uodegų
Balti
garai, lyg dūmai,
Tarytum
neišsivadėjusios pagirios
Viršum
raudonų mūrų…
Gėrimės
visokiais ir darbais,
Kurie
nepriimtini lietuviui buvę,
O
nesugrąžinsime nė posakių,
Sakytų
atvirai,
Kokia
graži mūsų tėvynė,
Upėmis
pasruvusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą