Miške
išbarsto eglės
Iš
kankorėžių vaikus,
Paleidžia
juos į laisvę
Nežinodamos,
kas bus,
Kurioje
vietoje išdygsta,
Kiek
paaugo per metus –
Didžioji
ta gyvybės paslaptis…
Daug
nepasiekia žemės,
Nuplukdo
vandenų srovė
Į negyvenamas salas …
Prieš
Kalėdas – eglutė papuošta,
Ir
visiems metams pamiršta...
Gerai,
kad ji nenukirsta,
Nenumesta
į šiukšlių dėžę,
Kad
nesudeginta tetų ir dėdžių...
Tik
pasakose viskas baigiasi
Laimingai
ir gerai,
O
eglutes po švenčių šurmulio
Sodina
ne visi tikrai...
Kur
pasodinsime eglutę, –
Kieme
nėra tiek vietos,
Kad
augtų metų metais,
Ją
žaisliukais puoštume?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą