Kalėdinis atgimimas

Janė Martinkėnienė

Kuo gi skiriasi giesmės,

„Svietiškos ir šventos’’, –

Žodžiai – tie patys,

Iš mūsų širdžių,

Suaugusių, vaikų,

Solo ir choru?

Tos pačios lūpos sako:

„ Gyvenimas – tai žemė,

Su saulės apskritimu ryškiu,

Jos siekiu

Ligi aukšto dangaus,

Priklaupiu ir keliu,

Kol savo kelią surandu

Su gėrio žiburiu šviesiu’’…

Giesmėje žodis pasidaro šventas,

Kai gieda žmonės,

Dar neatradę ar praradę

Savo artimus,

Nuo amžių amžiais

Drauge giedodami

Daug sykiu tuo pačiu ritmu,

Atsiveria dangus...

Daina – vilnijanti banga, –

Pasiekia aukštumas

Ir nusileidžia per atoslūgius,

Bet nepraranda žodžių,

Kažkada sukurtų

Ir virtusių malda,

Kuriuos dabar tariu:

„Mano gimtinė,

Mano Tėvynė – aš ir tu.’’