Apsižvalgiau

Augi daug metų

Laikomas už rankos,

Kasdien žiūri į tėvų veidus,

Raukšlių ten nepamatai,

Drauge vis – pusę amžiaus

Ir nepajunti, kiek laiko

Taip pragyvenai…

Kaip ilgu tampa,

Kada pražyla smilkiniai,

Brauki per veidą, –

Medis, lyg jo randai,

Žievė vien pleišėjusi,

O po daugel metų, –

Nuvirtusių ar nukirstų, –

Kelmų kelmai…

Iš žemės vidurių – tiktai lava,

Rieduliai sustingę,

Atšalę akmenys,

Jų randai – laiko slėpiniai,

Manęs nebuvo,

Nebuvo tėvų rankų

Ir nežinai, ar gyvenai,

Kada jau akmeniu virtai…

Kas gyva, miršta,

O kaipgi kalba akmenys,

Žinai ir nežinai.