Istorija nesikartoja

Istorija nesikartoja,

Ji visada – šalia,

Esybė ir esmė

Per amžius buvę,

Kai vieni kitus vadavo ir tebevaduoja,

Net vaikas tą supranta

Vartydamas vadovėlius,

Niekas nesako,

Kad yra grobikas,

Sąžinės vertelga –

Nė už ką…

Į silpnesnius kraštus

Juk atneša kultūrą,

Per prievartą pakrikštija,

Parašo jiems maldas,

Kalaviju ir antspaudu

Rašte patvirtina,

Išdegina krūtinėje ir ženklą,

O niekas neprisiima

Vien sau kaltės, –

Buvo jie silpni, akli…

Pilis ir senas kapines

Plynai nuverčia,

Kad nebeliktų nė žymės,

Nors buvo tik prieš šimtą metų,

Istorijos laike kitokius

Įvykius minės.

Istorija – tai tautų medžiai,

Dygę vieną kartą,

Iš vienos sėklos ar šakos,

Šaknis giliai įleidę,

Negali prisikelti daugel kartų,

Palieka išsiraizgiusi ir atmintis,

O kas laimėjo,

Ją kitaip rašys:

„Čia – mūsų,

O ne – jūsų ’’, –

Po mūšio pasakys.