Tautiečiams

Žmogus – žemės dalis,

Kalnuose ar miškuose paklydęs

Namo randa kelią

Pagal žvaigždes,

Palinksta, tarsi smilga

Pučiant rudens vėjui,

Bet atsitiesia jaunas daigas

Pavasariui atėjus…

Žmogus – savo siela artimas

Skrajūnui paukščiui,

Pakelia sparnus ir skrenda

Net prieš vėją,

Jis nugali savyje skausmą,

Bet nepalaidoja vilties,

Kad kils į dangų mintimis

Per Šventas Kalėdas,

Suras jėgų kitiems linkėti laimės, –

Jie tokie artimi,

Likimo broliai, sesės,

Iš gimtų namų išėję…

Sugrįžkit, juodvarniais išskridę,

Lizdai be jūsų – ištuštėję,

Palikę laukia jūs kiekvieno.