Diena
prasideda aušra,
O vakare
saulėlydis;
Dar
nesakysiu – sutema,
Bet
balkšvas rūkas kyla,
Užsidengė
saulė akis
It mano
širdyje migla
Prie jos
pakilo,-
Tu man
atstoji šviesą
Ir
lemtingą tylą...
Su tavimi
kalbuosi
Į
debesėlį įsisukusi,
Nubraukdama
rasas
Lekiu per
pievą -
Tai tavo
vardas kviečiasi mane
Prie
upeliuko tyro,
Iš kurio
vandenį semiu
Ir tau
nešu ant delno
Vienintelę
mamos palaimą
Ir žodį:
myliu.
Žinau,
girdi,
Net ir per
platų vandenyną...
Iš ten ir
sutemos,
Ir
šviesios aušros kyla.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą