Gimtadieniai

Praėjo kelintas gimtadienis, kai nebeperku tau torto, saldumynų, bet vis grįžtu į tą pačią datą – 90 metų sukaktį.Kitų metų nebuvo...

- Girdėjau, šventėte, man atnešėte torto, saldainių, bet svečių nebuvo. Mano draugų nebėra, o aš guliu kaip baslys ir nieko nematau, tik jaučiu, girdžiu, viską prisimenu.

Mano vaikai išvažiavo ir likome abi.Ir aš jau geriau prisimenu, kas buvo anksčiau.Dabar jau laukiu savo 70 metų sukakties.Praeina tos datos, niekas lyg ir nepasikeičia, tik pro akis slenka gyvenimas,- kaip kasmet valgomas torto gabalėlis.

Kasdienį gyvenimą valgome kaip duoną – po riekę, po trupinį, kol nelieka kepalo...

Gera, kai dar yra su kuo pasidalinti, pasakyti „prašom“ ir „ačiū“.Šie žodžiai tokie brangūs, kad jų nenupirksi už jokius pinigus:jie pasėti auga, rugių varpomis šnara iki vasaros pabaigos, paskui ruduo, vėl sėja...Man dar ruduo, o tau, sese, jau žiema...Koks mažas žingsnis gyvenimo keliu nuo pavasario iki žiemos.

- Prisimenu, vasarą būdavo tiek darbų, bet per Onines visada važiuodavome į Anykščių atlaidus,-visai blaivia galva kalba Verutė.

- Aplankydavome gimines,-pritariu,-bet jų jau nebėra.

- O gal jie ten, aukštai, yra?Aš labai greitai juos pamatysiu. Ai, gal tik žmonės taip tiki, save ramina?Niekas iš ten neatėjo ir nepasakė, kaip ten kas yra...

- Dažnai sapnuodavau mamą, tėtį, seserį ir brolius, vyrą, dabar – vis rečiau,-lyg sau kalbu.

- Praeis kiek laiko, manęs nebematysi ir nesapnuosi.

Ji visada buvo teisi, jautri visiems – saviems, kaimynams, visai nepažįstamiems.Gražus buvo mano gyvenimo pavasaris, kai turėjau šalia tokį pavyzdį.

- Vis gyvenu ir gyvenu...jauna turėjau daug bernelių, kurie žvilgčiojo, o paskui karas...Ant stalo – vienas kepalas duonos, o aplink tiek daug jūsų, mažų. Vis pagalvodavau, kaip juos paliksiu, todėl ir savo šeimos grūdo negalėjau pasėti,-nutilo, nutrūko žodžių pynė.

Prisimenu, kai jau buvau pusmergė, per Onines nešėme į bažnyčią puokštę jurginų, dar paskindavome pievoje ramunių, smilgų, gegutės ašarėlių, bet gražiausios buvo rugiagėlės ir rugių varpos – bendros, nes savos žemės niekada ir neturėjome. Viskas aplinkui buvo ne sava, tik sava šeima.

- Kartą girdėjau, kai man buvo jau 20 metų, kaip naktį tėvai kalbėjosi,-sako sesuo, tarsi ir dabar jai būtų tik 20.

- Laikas Verutei tekėti,-pusbalsiu prašneko tėtė.

- Visus miegus išvaikė piktokas mamos balsas,- sako sesuo:

- O kas gi dirbs? Visi ubagais išeisime.

- Nutirpau nuo šių žodžių. Aš ir pati supratau, kam jiems dar reikėjo apie tai kalbėti,-net suvirpėjo jos sukepusios lūpos.

Supratau, kad ji visą gyvenimą nešiojosi šį jausmą ir dabar skubėjo tarsi rugių varpą išlukštenti man po grūdą savo gėlą.Taip susipila gyvenimo aruodas...

Tavo, sese, gimtadienis.Nėra torto, tik vienintelė žvakė, kuri vis dega ir šildo.Graži rugių dirva, į kurią įbrendu, bet jau viena.Nežinau, ar tu mane matai.Dabar tik mano vaikai, vaikaičiai atneš man tortą, bet ar priskins rugių varpų.

Ir dabar kalbuosi su išėjusiais, semiuosi iš jų gerumo, nešu duoną augantiems vaikaičiams.

Gintarės foto