Vaikystės kalnas

Kol saulė teka,

Su ja pasikeliu,

Pasižiūriu į dangų -

Čia pat paukštelis

Kyla su giesme,

Į širdį garsą pasigaunu

Ir suokiame abu,

Aukštai aukštai keliaujame...

Gimtinę dar nešuosi prie savęs,

Kur maža augau:

Sruveno versmės

Ir girdė išlinkusią,

Kaip arklio nugarą Sidabrinę,

Aukščiausią kaimo kalvą.

Nuo jos dangus -

Toks mėlynas ir jaunas -

Čia visada prinoksta

Raudonieji dobilai,-

Tarsi bernelio skruostai,-

Lenkiasi į saulę.

Išdžiūsta vasarą maži upeliai,

Bet pasilieka šaltos, gaivios versmės,

Iš jų geriu gyvybės vandenį,

Pasemdama į saują.

Oi, prieš akis

Sumirga kregždė

Ir nukerpa skiautelę

Mėlyno dangaus

Ir į akis nuleidžia -

Taip visos spalvos susimaišo,

Tiktai tave matau,-

Kaip save veidrodyje.