Molio dainos

Mano tėvynė -

Šaltinėlių kraštas;

Čia išteka kūrybinė versmė

Nuo ąžuolų girelių

Iki liepyno krašto,

Iš kur pareina mūsų giminė.

Išplautas molis

Nulipdyti prašosi

Pirmiausia – puodą,

Kad galėtų vaikai srėbti,

Ko jų tėvai atnešę

Iš savo patirties.

Ant molinės puodynės

Trykšta pieno lašas

Ir sugeria baltas dėmes,-

Jos tarsi žilas plaukas

Senelių maldose,

Kad būtų sotūs pusryčiai

Ir vakarienės skalsios,

Raštuotu rankšluosčiu

Galėtų duonos kepalą užtiesti.

Oi, koks mielas krosnies kvapas,

Iš kur atsklinda

Juodo molio dainos

Tėvynės, mano motinos, širdies.

Į molio grumstą

Dedu savo žodį -

Tegu jis išdegtas,

Nors puodeliu pavirs...

Dabar išgerk.

Keramikos muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis