Nerijui ir
Juditai Laurinaičiams
Mums
nesunku,
Nes mes
tik tuo gyvename;
Tu –
jaunas,
O man jau
laiko per mažai,
Aš
nesakau: „Mano karta paseno“,
Bet liko
metų trupiniai...
Gyvenimas
savo vaga sruvena
Per
klonius
Lenkdamas
kalvas dažnai,
Nusiima
kepurę žalias kalnas
Ir
sveikina:
„Skubėkite,
mano vaikai“...
Raštuotos
pievos ir dirvonai,
Išartos
vagos kviečiasi:
Pasėk
tik įsėlį
Ir augs
kviečiai,
Iš vieno
miežio grūdo
Rūgs
alaus uzbonai,
Garuos ant
stalo duona,
Paženklinta
vien kryžiumi,-
Iš ten
atėjo ir mūsų rugiai;
Jūs dar
jauni ir augate,
O šaknys
įsigėrė į versmes,
Iš jų ir
semiamės stiprybės
Gan
dažnai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą