A+A
Nejučia
prabėgo metai. Šįmet sukanka 50, kai baigiau VVPI ir vis atitolsta
prisiminimai. Tik su viena savo kurso studente Brone dar pasikalbame
telefonu, prisimename, kaip vienoje geležinėje lovelėje miegojome
„bartukais“ Giedrio bendrabutyje. Dar teko ir kitus sutikti, bet
labai trumpam ir vėl – nežinia. Labiausiai suartina mirtis, o
gyvenimas teka upeliu, kaip ir tekėjęs. Mirė dėstytojas Jonas
Riškus ir vėl jai paskambinau, prisiminėme paskaitas, kaip jis
buvo susirašęs į atskirus, jau pageltusius lapelius, kiekvieną
paskaitą, įdomiai kirčiuodavo Donelaitis pirmame skiemenyje,
senoji lietuvių literatūra jam buvo lyg saldainiukas, net
iliustruodavo, kaip miega Slunkius, kaip šoka jaunimas...Taip ir iki
šiol patinka tos ištraukos, savo mokiniams jas skaitydama mačiau
prieš save dėstytoją.
Bet man
būdavo sunkoka per pamokas skaityti pasirašytus vakare žodžius,
nes mokiniai – ne studentai, jiems reikia mokytojo akių kontakto,
kelios paralelinės klasės – atskiras pasaulis, reikia
interpretacijų.
Prisimenu
visus renginius, kai derindavome su Dekanu laiką, nes salė –
viena, o fakultetų daug ir skirtingų. Dažnai etikos paskaitos
vykdavo su Muzikos fakulteto studentais, o baigiamasis studijų
koncertas buvo bendras, dainavome senovines dainas, skaičiau savo
eiles, bet pagyrimo rašto gėdijausi atsiimti ir lipti ant scenos.
Kitą dieną atsiėmiau iš Dekano Jono Riškaus rankų, kuris tik
pasakė, kad jo praktikoje buvęs toks vienintelis atvejis, kad
studentas nenori garbės, bet paspaudė ranką ir nusišypsojo: „Gera
būsite mokytoja“.
Vėliau
jau niekada jokio apdovanojimo neturėjau, nors apsigyniau
metodininkės vardą, kitiems mokytojams padėjau, turėjau daug
studentų iš VU, VVPI- VEU, Klaipėdos Akademijos.
Ir
dabar kuriu, rašau, veltui dalinu savo laisvalaikio darbus.
Ačiū,
kad skaitote.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą