Medžiai
– gyvos žvakės,
Ne
tik ant kapų,
Saugo
mano kiemą
Ir
nuo negandų...
Rausvai
apkaišytas,
Baltai
– sidabru,
Visą
žiemą švyti
Dangaus
angelu.
Verba
– medis šventas,
Žalias
kadagys,
Uogos
bręsta melsvos
Per
visą žiemužę
Lig
pavasario.
Kai
pro langą dega
Žvaigždės
ant šakų,
Vėl
per sniegą baltą
Pas
tave brendu, –
Užmigt
negaliu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą