Gyvas
vanduo –
Tyli
versmės vaga,
Atitekanti
iš artimiausio ežero
Per
žalią pievą,
Įsirausia
į pelkę
Ir
virva srovele
Pro
akmenį nuplautą...
Tolyn
– vis į Anykštą,
Pro
Burbiškio rūmus,
Medinės
bažnytėlės girdi
Varpo
garsą...
Prisotinta
srovė platėja ir gilėja,
Nuo
ievų kvapo
Pavasarį
apsunksta
Ir
pasuka į Šventąją...
Jau
ledo lytimis šokliuoja
Rytmetį
vaikai,
Jos
vingiuose, tarsi žuvėdros,
Savo
likimą sprendžia, –
Būsiu
artistas,
Kitas
– į kunigus,
Trečias
– poetas,
Kurio
duona kasdieninė,
Vien
tik ašara
Pašventinta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą