Žiemą
medžiai – gražesni,
Matai
jų visą stotą,
Mažiau
užstoja ploto,
Pro
šakų raizgalynę
Žiūri
spinduliai ir kibirkščiuoja...
Dabar
prasideda
Žemės
sapnai –
Senos
trobos prakiuręs stogas,
Iš
krosnies byra atmintis
Ir
nugula ant aslos,
Smėliu
pabarstytos,
Kiekviena
smiltis blizga
Vis
kitaip,
O
saulė šypsosi vienodai...
O gal
ji – mano motina?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą