Užuovėja

Lauke, ant kalno,

Vėjas plaukus draiko,

Glaudiesi po medžiu

Ir pajunti, kad čia – užuovėja,

Skuba nėra ta išeitis...

Pastovi, pamąstai,

Su daug kuo susitaikai...

Žinai, kad vėjas rimsta vakarais,

Tada ir dėl šventos ramybės

Jau skubi atleisti;

Užuovėjoje ir šilčiau,

Kai stovi prisiglaudęs...

O vėjas – sau,

Gal nesupranta...