Bejėgiškai
jautiesi prieš save,
Kada
padėti negali,
O
širdis jaučia, kaip sunku
Keliauti
taip kas dieną
Abiems
per akmenuotą gruntą...
Kol
mažas, nežinai, kokia yra skaudi
Ir
netektis, ir neviltis,
Mažam
ir rūpesčiai maži,
Nes
turi į ką atsiremti,
Kai
klumpa, gali tėvais pasikliauti,
Kad
šluostys ašaras,
Šilta
ranka sumažins skausmą.
Kaip
greitai lieki vienas kelyje,
Tiktai
lietus nuplauna taką,
Vėjas
nušluoja kritusius lapus,
Raudonus,
tarsi žarija,
Į
pakeles sužarsto..
Reikės
dar ilgai laukti,
Kada
užaugs žolė
Ir
paslėps skausmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą