Sendaikčiai

Tausojame net sendaikčius,

Palėpėj laikome sukrovę,

Gal nėra laiko ar jėgų –

Išmesti, sukūrenti, –

Kažkas nešiojo rūbą,

Srėbė iš to šaukšto,

Peiliu atriekė duoną,

Dabar atšipusi ir surūdijusi geležtė...

Giminių giminės gal dovanojo

Ar šiaip sau draugas,

Dabar jau neatseksi,

Todėl ir gailime išmesti,

O gal dar tikimės, kad kitas padarys

Už mus ir šitą darbą...

Žmogaus paveikslo nebelieka atminty,

O lieka sendaikčiai,

Beviltiškai nereikalingas vargas.