Šventa

Žmonės nuo seno

Bėga ten, kur linksma,

Kiek švenčių, oi, kiek švenčių,

Kad užsimirštų kasdienybė,

Nors ir maža duonos,

O pats gimimas – šventė...

Sekmadienis, saulutė ritasi per dangų,

O balti debesėliai tyliai slenka...

Diena jau po dienos

Pavasaris ateina,

Sugrįžta paukščiai į senus kraštus

Ir naujus lizdus kraunasi...

Ateina taip gyvybė į namus,

Kažkas juk turi būti šventa.