Nubudusi
labai anksti,
Kai
dar tamsa už lango,
Bijau
akių atverti,
O
sieloje – tik vaizdiniai,
Kurie
nedžiugina – viena,
Tarsi
nulūžusi šaka,
Svirtis,
prie jau apleisto šulinio,
Negirgždinama
metų metais...
Pajutęs,
kad jau nubudau,
Sukniaukia
katinas,
Jis
baltas, kaip mano galva, –
Draugus
gal pagal save tik renkamės.
Sugirgžda
tarp dantų
Nuo
vakar užsilikęs trupinys,
Kramtau
dar kartą
Ir
suprantu tada ir jo mintis,
Kad
bijo alkio...
Keliuosi
ir einu prie durų,
Patikrinu,
ar jos neužsitrenkusios,
Už
lango brėkšta jau nauja diena,
Dar
kartą ją su ašara nuprausiu,
Tada
ir apsirengsiu...
Buitis,
o kas čia, viduje,
Turbūt
suprasi, jeigu vienas,
Ir be
didelio paaiškinimo....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą