Ant
suolų sėdi žmonės,
Kai
nešalta, ir šnekučiuojasi
Apie
sveikatą ir vaikus,
Kiek
tolėliau sutupia varnos
Ir
jos gal kalbasi,
Tiktai
savu dialektu.
Ne ką
supranta juodvarniai ir kuosos,
Bet
vis prie maisto skrenda
Su
jomis kartu.
Kada
tyli padangė,
Be
vėtrų ir speigų,
Buriuojasi
ir taiso plunksnas,
O
žmonės dar prisimena karus,
Netgi
ir tie, kas gimė ir po jų.
Visai
čia pat nutupia šarka
Ir
praneša baisius gandus,
Kad
žmones neganda aplanko
Pačiu
netinkamiausiu net laiku;
Ten
sproginėja bombos,
Švilpia
kulkos,
Sprogdina
ir namus,
Suardo
gėrio tiltus tarp žmonių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą