Lašai nuo plunksnos

Rašau tik sau,

Tarsi su savimi kalbu

Ir taip užsimirštu,

Lyg viena būčiau ir pasaulyje,

Po to trinu,

Iš atminties braukiu,

Žodžius, datas, vaizdus,

Kad kitas sau neprisitaikytų...

Ne, ne priekaištas,

Kad nerašai, tavęs ir negirdžiu,

Kitam krašte – kitoks ir laikas,

Tik iš toli tave stebiu

Ir žodžiai patys byra,

Lengviau dieną leisti...

O šilumos mažai,

Saulutė žvilgčioja pro debesis,

Jinai – labai aukštai,

Pamato, ko nepamatau,

Žiūrėdama nuo žemės,

Čia – dar šalta,

Nesuka paukščiai lizdų,

Nemeta ir plunksnų...

Ką surandu – tai mano

Vizijos iš seno,

Lašas nuo senosios plunksnos.