Kas
buvo taip arti,
Netgi
visai šalia,
Dabar
– per žingsnį,
O
žingsnis darosi trumpesnis,
Nors
saulė kyla daug anksčiau
Ir
skubina gyventi.
Prasikala
žolė ir naujas medžio daigas,
Pridengia
ir pernykštį lapą,
Kuris
vis jaučia pareigą
Naujus
maitinti...
Žemė
visokia – smėlėta ir juoda,
Prie
jos ir medis
Sėklą
vėjui davė,
Kad
ją atneštų ir augintų,
Pavasarį
pasėjęs,
Rudenį
– per sprindį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą