Naujas laikas

Pavasarį pasninga,

Vėl pragiedrėja – moko mus,

Kaip reikia visko laukti kantriai ,–

Nebėgsi paskui snaigių spiečių,

Jas vėjas ten nupūs,

Kur sūkurys guvus,

Po eglių šakomis,

Ištirps rytoj, tarsi nebūta šalčio...

Viena ranka snaigę laikau,

Žiema į širdį skverbiasi,

Kita plasnoja drugeliu –

Pavasario gyvuoju pranašu.

O gal gyvybė turi du sparnus,

Jeigu sugrįžta snaigės...

Žiūriu į tyrą dangų,

Nupurtau nuo pečių

Ir paskutinę snaigę,

Velykinį kiaušinį paruošiau,

Dažysiu, snaigėmis išmarginsiu,

Nebus ir sieloj šalčio...