Istorija – žmonių
gyvenimas. Kiekvienas jai dovanoja savo laiką, kuris patikrinamas
tarsi iš šalies, pamąstant ir įvertinant įvykius. Kai nieko per
dieną nepadarai, atrodo, kad veltui ir gyveni.
Gyvenu galvodama,
ką gerą galiu padaryti šiandien, kad liktų rytdienai. Nedaug
galiu sėdėdama už stalo, kai metų našta primena – netoli te
nueisi, ne ką pamatysi...O tas kraitis – daug metų atiduota
vaikams. Labai norėjau, kad mano mokiniai išmoktų savarankiškai
galvoti, interpretuotų ir palygintų istoriją ar perskaitytą
kūrinį su šia diena, savo patirtimi, – kiek jos turi, tiek ir
gana. Svetimos mintys greitai pasimiršta, nuteka, kaip srovės po
liūties. Įsigeria tik dažnai kartojami žodžiai, bet ir
pasikeičia. Kaip pasaka, nors ir daug sykių sekama.
Kiek daug žmogus
galėtų apsisaugoti, nepadarytų klaidų, jeigu žinotų ir numatytų ateitį.
Mąstydamas atranda naujus kelius, kuriais pats jau nepajėgia eiti.
Net gamtos negali nuspėti – atpratau nuo jos ar kas atsitiko, kad
ruduo atrodo tarsi vasara, nors paukščiai palieka ir žino, kada
kilti kelionei...
Ruduo – sąstingis,
laukiu, nežinia ko, o vaikai – jau su kuprinėmis bėga į
mokyklą, kad išmoktų ne tik skaityti, bet rašytų savo gyvenimo
istoriją.
Net į darželį
mažieji skuba, kad papasakotų, ką matė vasarą, kur keliavo ar
buvo pas močiutę. Kaime viskas iš pradžių labai įdomu, o kiek
klausimų: „ Kodėl, kas čia?“
Tai ateities karta,
kuri rašys savo istoriją. Gal pravers ir tokia patirtis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą