2015 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Pirmoji pamoka - istorija



Istorija – žmonių gyvenimas. Kiekvienas jai dovanoja savo laiką, kuris patikrinamas tarsi iš šalies, pamąstant ir įvertinant įvykius. Kai nieko per dieną nepadarai, atrodo, kad veltui ir gyveni.
Gyvenu galvodama, ką gerą galiu padaryti šiandien, kad liktų rytdienai. Nedaug galiu sėdėdama už stalo, kai metų našta primena – netoli te nueisi, ne ką pamatysi...O tas kraitis – daug metų atiduota vaikams. Labai norėjau, kad mano mokiniai išmoktų savarankiškai galvoti, interpretuotų ir palygintų istoriją ar perskaitytą kūrinį su šia diena, savo patirtimi, – kiek jos turi, tiek ir gana. Svetimos mintys greitai pasimiršta, nuteka, kaip srovės po liūties. Įsigeria tik dažnai kartojami žodžiai, bet ir pasikeičia. Kaip pasaka, nors ir daug sykių sekama.
Kiek daug žmogus galėtų apsisaugoti, nepadarytų klaidų, jeigu žinotų ir numatytų ateitį. Mąstydamas atranda naujus kelius, kuriais pats jau nepajėgia eiti. Net gamtos negali nuspėti – atpratau nuo jos ar kas atsitiko, kad ruduo atrodo tarsi vasara, nors paukščiai palieka ir žino, kada kilti kelionei...
Ruduo – sąstingis, laukiu, nežinia ko, o vaikai – jau su kuprinėmis bėga į mokyklą, kad išmoktų ne tik skaityti, bet rašytų savo gyvenimo istoriją.
Net į darželį mažieji skuba, kad papasakotų, ką matė vasarą, kur keliavo ar buvo pas močiutę. Kaime viskas iš pradžių labai įdomu, o kiek klausimų: „ Kodėl, kas čia?“
Tai ateities karta, kuri rašys savo istoriją. Gal pravers ir tokia patirtis...

Komentarų nėra: