Maži nuotykiai

Kartą augo pas močiutę

Katinėlis ir pelytė,

Taip gražiai abu draugavo,

Naktimis darniai žingsniavo –

Tai į kiemą, tai į klėtį

Lašinių, grūdų žiūrėti.

Viršum durų – mažas langas,

Bet pelytei lipti lengva,

Ji per staktą ir – į klėtį

Lašinių, grūdų paėsti.

Katinėlis laiko turi,

Laukia jos kitapus durų, –

Taip aukštai jis nepašoka

Ir įlįsti ten nemoka.

Visą naktį prabudėjo,

Kol pelė apsižiūrėjo,

Kad jau švinta pro langelį

Ir močiutė duris veria.

– Oi! – Sušuko pažiūrėjus. –

Iš kur grūdų pribyrėjo?

Ir lentynose taip tuščia,

Lyg naktį vagišiaus būta;

Su kuo valgysim bulvienę,

Jei spirgučiams odos vienos...

Katinėlis viską žino,

Bet draugę užstot mėgina:

– Vėjas buvo toks stiprus,

Šast ir nupūtė grūdus,

Lašiniai ilgai gulėjo

Ir per karščius sukirmijo...

Klauso ir atsistebėt negali –

Kaipgi šitaip būti gali.

O pelytė neiškentus

Vir vir vir iš klėties lenda:

„Gal nepastebės močiutė,

Akiniai kišenėj tupi“...

Bet močiutė trept su koja,

Visas melas išgaruoja...

– Jus abu reikėtų barti,

Kad nemokate gyventi,

Nepataupot juodai dienai,

Nebeduosiu šiandien pieno.

Katinėlis nusiminęs,

Ką sakyti nebežino,

O pelytė sugalvojo:

„Reikia gelbėt savo brolį“...

– Aš netyčia čia buvau,

Visą naktį sapnavau,

Kad atėjo viena žiurkė,

Malė grūdus, tešlą minkė,

Lašiniais tepė keptuvę,

O tų blynų – kaip nebuvę...

– Ajajai, – pakraipė galvą. –

Kuo draugystė nesibaigia...

– Atsiprašome, močiute, –

Jau abu į dūdą pučia.

Pagailėjo – dar maži,

Kai užaugs, bus dideli,

Liks pirmoji pamoka,

Bet draugystė bus tvirta.