Kiekviena
dilgėlė,
Kietis
ar kitas augalas
Turi
ir savyje kažko,
Tik
reikia jį suprasti
Ir
įvertinti.
Iš
dilgėlės – pavasarį sriuba,
O
kietis – amarus sunaikins...
Daržovės
– tai vaikai,
Juos
reikia sėti, nuravėti
Ir
kas dieną laistyti,
Tiktai
po gero laiko pamatai,
Kas
gi iš jų išaugo...
Kas
nepatinka, vis ravi,
Bet į
tą pačią žemė grįžta
Ir
piktos, gležnos, –
Visiems
norisi gyventi...
Padovanoja
žemė daug vaikų,
Kiekvienam
reikia ne tik šaukšto,
Kai
vargas ar nelaimė
Prislėgia
pečius,
Kalbu
graudžius žodžius,
Kaip
savo tylią maldą,
Apie
sodybą ir daržus,
Kurie
šiaip sau neauga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą