Kol šilta

Balti beržai nelaukia,

Kada ateis ruduo,

Paspaus po to ir šaltis,

Nubarsto žemę lapais,

Margais, geltonais,

Ir pasiruošia žiemai baltai...

Trumpėja šviesus laikas

Ir gėlės anksčiau merkiasi,

Tiktai senatvėje kažko

Reikia miego mažiau,

Nors akys pačios poilsio išalkusios.

Ne visos gėlės

Ir nuskintos žydi,

Kad ir gražioje vazoje

Jas merkiame...

Galbūt vaza joms – karstas?

Pasaulis – nuostabus,

Kada visur – darna,

Kai medžiai patys numeta lapus,

O gėlės ramiai užsimerkia,

Tada nebaisūs šalčiai...

Skubu ir aš

Dar saulėje atlikti

Visus rudens darbus.

Sveikas, ruduo, dar neskubėk

Nukrėsti mano sodo obuolių, –

Jiems dar nešalta.