Karšta rudens arbata

Žiedai seniai nukrito,

Ruduo atiduoda,

Ką vasarą gavau...

Ne, ne ašara nurieda,

Tiktai keli šalti lašai...

Žydėjo, nužydėjo,

Pilu kaip į aruodą,

Kas liko po lietaus,

Ne, tik ne ašaką,

Ji visada viduryje,

Prinokusią raudoną uogą,

Su ja lūpas dažau...

Neskubink, pailsėsiu,

Priklaupsiu prie vagos,

Pasėsiu liekanas,

Erškėtrožių arbatos,

Jos viduje išlieka

Iki kovo pabaigos...

Nauju erškėčio žiedu

Tave sužavėsiu,

Po taip ilgos žiemos,

Paskęsime žiedynuose,

Kurie ir duria...

Ne, neverkiu, neguosk.