2015 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Neduok tu Dieve – smilkti



Dažnai sakau: „Draugai,“
Dažniausiai jie – nuo pat vaikystės,
Kai vaikščiota vienais takais
Rytais ir vakarais
Ir nebijota naktimis,
Kad pasiklysime...
Oi, vasaros naktis
Su nuostabiausiais žiburiais –
Tai jonvabalių spingsės,
Kai palieti, jos susigūžia,
Laukia, lyg nutirpusios...
Nuraminu, nes mes – draugai
Ir niekad tavęs neužminsiu,
Spindėk maža šviesa
Ir džiugink Joninių žibintais, –
Surandi draugą, kai tamsu,
Ryte su juo vėl kilsime.
Dažnai vis mokausi
Tik iš pačios gamtos,
Kas gera – bloga skirti,
Kaip draugą pasirinkti, –
Tu mažas ir jis toks,
Tu spindi ir jis spindi,
Neduok tu Dieve – smilkti...


Komentarų nėra: