Neduok tu Dieve – smilkti

Dažnai sakau: „Draugai,“

Dažniausiai jie – nuo pat vaikystės,

Kai vaikščiota vienais takais

Rytais ir vakarais

Ir nebijota naktimis,

Kad pasiklysime...

Oi, vasaros naktis

Su nuostabiausiais žiburiais –

Tai jonvabalių spingsės,

Kai palieti, jos susigūžia,

Laukia, lyg nutirpusios...

Nuraminu, nes mes – draugai

Ir niekad tavęs neužminsiu,

Spindėk maža šviesa

Ir džiugink Joninių žibintais, –

Surandi draugą, kai tamsu,

Ryte su juo vėl kilsime.

Dažnai vis mokausi

Tik iš pačios gamtos,

Kas gera – bloga skirti,

Kaip draugą pasirinkti, –

Tu mažas ir jis toks,

Tu spindi ir jis spindi,

Neduok tu Dieve – smilkti...