Riešutų metas

Kartą gyveno senelis ir senelė.

Jie turėjo vištytę ir gaidelį. Pasiuvo...

Prisimeni, ta pasaka –

Labai labai sena,

Ji niekada ir nesibaigia

Ir ne todėl, kad išmušė gaidelis

Akelę vištai raibai...

Bet rado ir akla namus,

Turėjo kam papasakoti,

Kas nutiko,

Tikėjo, kad seneliai pasakys,

Kas gera, o ne pikta...

Kas rytą juos palabina,

Nuprausia, duoda riešutų

Ir saugoja nuo vilko.

Bet – toks gyvenimas;

Suplyšta rūbai,

Nusidėvi klumpės,

Pasek savo vaikams,

Juk pasaka graži,

Tegu nebijo vilko,

Jis tąkart buvo ir nekaltas...

Keliai pro mišką, pamiškės –

Vis pilna riešutų

Ir šįmet renkam.

Tada tik tampame akli,

Kai smėlio kelias

Į kalnelį dulka...