Gražiausi
savo sodo obuoliai,
Kada
prinoksta dar ant obelies,
Saulėje
įrausta,
Kada
iš žemės mylimos
Pasisemia
jėgos
Ir
darosi sultingi.
Giliai
įleidžia obelys šaknis,
O ten
– tiek maisto,
Vėl
padalina obuoliams,
Vieniems
daugiau, kitiems mažiau,
Tik
rudenėjant krenta,
Lyg
nusileidžia iš dangaus,
Į
žemę bumbsi...
Atrodytų,
kad veltui,
Tik
skiepus pirkai
Ir
valgai savo,
Surinktus
ar skintus.
Oi,
kokie brangūs tokie obuoliai...
Savo
vaikams vis įdedi su meile
Ir į
širdies kraitę,
Džiaugiuosi,
kad renku užaugusius,
Taupau, kaip žemę,
Ant
kurios užaugau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą