Kreida

Skiriu vaikaičiui Adomui

Sunku pakelti akmenį,

Kuriam jėgų jau neužtenka,

Kai nepasitiki ir nueini,

O širdyje sunkiau, jei pasakai,

Tegu jį pakelia kiti...

Daug akmenų prieš akis stūkso,

Vis pamatuoju ir einu,

Kad didelį aplenkčiau,

O mažą su savim nešu...

Jisai – iš mano dirvos,

Net molyje dar baltas,

Su juo rašiau ant akmenų,

Sunkus vandenyje ir grimzta,

Bet visada turiu.

Kada su juo rašau,

Nereikia kalkės,

Išlieka raidės, piešiniai,

Dvi galvos – du arkliai

Užars į žemę išpurentą,

Ten titnagas ir auksas,

Kuris vertesnis, tu žinai.

Kada pabaigsiu dangišką baladę,

Nuskęs vandenyje.

Gal tik po to sužvengs žirgai?..