Buvau prie ištakų
Sraunaus kalnų upelio,
Kur sielai gera -
Meilę ir tylumą
Lyg sulą medžiai geria.
Nepajutau-nutirpo sniegas
Ir ŽEMĖ akmenėlius
Iš savo įsčių
Palengva į dangų kelia;
Visus suvysto kylanti žolelė.
Nuo vieno kalno neša
Jau žibučių kalbą,
O sniegas dar boluoja
Kitką mena, kalba...
Genys į stuobrį skylę kala,
Taip ieško paprasčiausio -
Lesalo vaikučiams savo.
Visą šeimyną ten ir sutikau.
O upeliukas visų šneką gena
Ir vis gręžiojasi į saulę:
-Jei negirdėjai, paklausyk.
Nešu ir Tau..
Nebuvo ten Tavęs,
O gal tiktai nesutikau?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą