Medžiai ir gėlės,
Kaip ir mes visi,
Keliauja…
Apsistoja, kur gražu,
Kur protarpiais palyja
Ir vėl šviečia saulė,
O vėjas gena
Per laukus…
Kelius užtveria kalnas,
Upės, kriokliai, vandenynai, –
Apeiname mes juos,
Kiekvienas turi savo burę,
Kol šviečia kelrodė
Mūsų žvaigždė…
Yra ir sėslūs,
Kai šaknimis įauga, –
Sava jiems tampa žemė
Ir vandens srovė,
Ramunės žiede randa meilę,
Papuošia kelio pabaigoje galvą
Balta ramune.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą