Šešių dešimtmečių kaimas

Po 30 metų tenka vėl grįžti į ištuštėjusį kaimą, lopyti sugriuvusį tvartą, kurio sienos buvo dar caro laikais nulipdytos iš molio ir šiaudų. Kiaulės kniso, kad galėtų pabėgti į sodą, graužė, nes trūko mineralų. Pirkia buvo pastatyta be jokių pamatų, suręsta ant akmenų, prie krosnies radau lentelę, ant kurios buvo užrašyta data, tik nežinia, ar krosnis buvo statyta prieš Pirmąjį Pasaulinį, ar pati troba. Logiškai mąstant, troba turėjo būti dar senesnė. Kad švariau ir gražiau atrodytų, kasmet lipdydavo popieriniais tapetais, pagaliau svoris nebesilaikė ir atplyšo. Pirmas sluoksnis buvo rusišku šriftu rašyti laikraščių straipsniai, kažkokie dokumentai, aktai. Nebuvo kada jų studijuoti, archyvu užsiimti.

Dabar suprantu, kaip sunku pradėti gyvenimą iš naujo ir po Antrojo Pasaulinio, kai neturi žemės, vargu išvargtą diplomą – dirbti kaime. Fermose kolūkiuose kiaulės sirgdavo, masiškai gaišdavo, o naujus paršelius vis jų vietoje deklaruodavo, – negali rodyti rajono valdžiai, pasodins į cypę, kad nekaltas dėl gaišenų neįrodysi. Net reikėjo sugalvoti ataskaitas, kad kasmet gyvenimas gerėja ne tik tau, bet ir visam kaimui, produktyvumas numatytas penkmečiui ir dar vėlesniems metams.

Labai džiaugėsi, kai susitaupė ir galėjo nusipirkti tą caro laikų trobą, nors palijus pro pamatus čiurkšlėmis sėmė aslą, pamatiniai medžio sienojai buvo tiek supuvę, kad palangėje pasodintų neskiepytų raganių šaknys išleisdavo ūglius namo viduje, – jei neskabytum, galėtų ir žydėti.

Iš naujo apsidengė šiferiu stogą, perstatė nusipirkę senos daržinės rąstų antrą trobos pusę – svetainę. Ten ir grindis sudėjo storų lentų, bet ir tos buvo išplėštos iš senos klėties, pelių išgraužtos – užlipdė skyles moliu. Toks turtas tada atrodė tie trobesiai, nes sukūrė šeimą vėlai. „Karo našlės’’ vadindavo save moterys, o vyrai, kurie liko ar išsislapstė, pasidarė dokumentus, kad esą seni karo prievolei. Paskui nesupaisysi, kiek anam buvo metų, nes po kurio laiko jau norėjo būti jaunesnis, pensijai trūko metų. Tarybiniame ūkyje pakako ir menko išsilavinimo – sėklino karves.

Nenorėjo moterys eiti dirbti į tokias fermas, sugalvodavo įvairiausių ligų, todėl šerdavo kiaules ir melždavo karves, – kaip prievolę padieniui, – savaitę atidirbai, kiti ateis. Būdavo, kad ir ta padienininkė rasdavo priežastį neateiti, tada ir zootechnikė su vyru šerdavo.

Reikia kiaules priduoti – sverti, o pagalbininkai irgi į darbą neateina. Pusamžė dar laukėsi kūdikio, tempė kiaulę ant svarstyklių ir po to nebejuto judesių, gimė vos gyvas ir mirė. Vyras apkaltino savo žmoną, kam jis tokią vedė, neturės vaikų, kad palaidotų, nors pačiam jau buvo apie 70 metų. Taip ir graužė iki mirties, paralyžiuotas mirė būdamas virš 80, nors tikros gimimo datos gal ir pats nebežinojo. Ji prižiūrėjo ligonį namuose, ligoninėje palaikė kiek ir liepė pasiimti. Taip viena vargo be jokio poilsio ir naktimis, nes išvirsdavo iš lovos, o kaip pakelsi sunkų vyrą, kviesdavosi kaimynus.

Kaimynystėje gyveno šeimos, kurių lemtis buvo gan panaši. Moterys dirbo lauko darbus, vyrai buvo traktorininkai, kiek pasimokę ar išvis tik pasižiūrėję, kaip užvesti ir arti. Užteko, kad remontuotų dirbtuvėse. Kaimynė dažnai ateidavo ir pasakodavo, kad gal kurią dieną ją rasime užmuštą, nes užpykęs plakdavo lenciūgu, vis jautėsi nepasitenkinęs, rodydavo savo daiktus viešai. Visi kaime vieni kitus suprato, nesmerkė, nes kito žmogaus gyvenimo nenugyvensi, ne ką ir padėsi.

Dabar dar tas kaimas yra caro laikų gatvės plano, kad lengviau būtų žmones į baudžiavos darbus varyti. Ne ką pasikeitę iki šios dienos, – būtis yra mūsų visų panaši, tik kitaip vadiname, tarsi esame liudininkai. Laisvę žmogus jaučia savame kaime, savo name, šeimoje, o anų laikų lieka ir ydos, ligos.

Kai gerai pagalvoji, tik mirtis išvaduoja iš šio žemės pragaro, Šešių dešimčių vergovės kaimo buities.

Ona Baliukienė